Istorija
Akita Inu tai Japonų ,šuo savo veislės pavadinimą gavo dėl vietovės pavadinimo. iš kurios ji ir yra kildinama -Akita prefektūros ,Tohoku regiono šiaurinėje Honsu (šiaurinėje salos dalyje) ši Japonijos salos dalis dar kitaip vadinama - Yukiguni (sniego šalimi) yra kalnuota žvarbi vieta, padengta sniegu dėl ko ir susiformavo Akitų kailis toks storas ir pūrus .Nera tikslių duomenų apie šios veislės atsiradimą yra tikima kad ji atsirado natūraliu veislės atrankos būdu( išlieka stipriausi ir labiausiai prisitaikę individai) tada jie buvo perveisiami žmonių norint išgauti vieną ar kitą šuns bruožą(medžioklės instinktus, apsaugos, ganymo). Manoma kad pradininkai šios veislės buvo Matagi inu šunys kildinami iš tos pačios prefektūros ir žinomi kaip puikūs medžiokliniai šunys, kurie kalnuose medžiodavo juodąsias meškas ir kalnų antilopines ožkas. Tačiau po kai kurių nedidelių civilinių karų ir augančios aukso medžiotojų karštinės šių šunų paskirtis peraugo iš medžioklinės į apsauginę.
Apie 1700 (1680-1709) metus atėjus į valdžią gubernatoriui(Imperatoriui) Tokugawa Tsunayoshi šių šunų likimas vėl įgavo posūkį šis šalies vadovas pats gimęs šuns metais buvo lamai suinteresuotas ir susidomėjęs šunimis. Savo meilę šunims jis yrodė išleisdamas elgesio su gyvūnais įstatymus 1687 metais žinomus kaip '' Shorui Awaremi no Rei'' taip šis paprastas japonų šuo tarnavęs prastuomenėj tapo Akita Inu garbės ženklu, ne kiekvienas galėjo puikuotis tokiu augintiniu o tik samurajai ir pasiturintys aukštą padėtį visuomenėje užimantys asmenys. Akita Inu tapo nepaprastu šunimi, į kurį buvo kreipiamasi Didysis Pone Šuo , turėjo savo atskirą namą ir tarnus.
Akitos auksinis amžius netruko amžinai ,prasidėjusi Meiji-periodo modernizacija (1868-1912) dėl nesant didelių teritorinų karų samurajų kovos noras tapo nenumalšinamas ir priežastimi dėl kurios prasidėjo nauja ``kovinių šunų`` mada ir turnyrai dėl šios priežasties Akita Inu tai pat tapo šių kovų dalyvė ir norint išgauti geresnį kovos šunį Akita Inu pradėta maišyti su kitais šunimis ir taip atitolusi nuo savo pirminių šaknų ji tapo didesnė, tvirtesnė, ištvermingesnė, bebaimė ir agresyvi.
Tačiau reikalai dar labiau pablogėjo 1910 metasi įvedus šuns mokestį, kurio pasekoje tūkstančiai Akita Inu buvo tiesiog išskersti arba mirė nuo pasiutligėsir kitų virusų.
Reikalai pradėjo gerėti 1930 metais pradėtos Akita Inu veislės išsaugojimo programos .1927metais rastas puikus Akita Inu veislės pradininkas nepaveiktas praeities įvikių ir kraujomaišos - Akita Inu Hozonkai (AKIHO) šis šuo yra manomas tvirčiausias genų protėvis, tai pat kiti šunys buvo ieškomi ir bandoma sugrąžinti tikrąją veislę. 1931 Akita Inu šuo Japonijos valstybės yra paskelbiamas Nacionaliniu šalies paveldu.Taip atsargiai atrenkant šunis veisimui vėl gryžtama prie pirminio Akita Inu šuns.Tačiau visas šis sunkus veisėjų darbas vos nesibaigė prasidėjus II Pasauliniam karui kai Akita Inu šuo buvo labiau vertinamas dėl savo šilto kailio ir mėsos. Dėka kelių ištikimų šiai veislei vėisėjų mes vėl turime tikrąją akitą tokią kokia ji buvo prieš 300 metų.
